Kai sėdi saulės atokaitoje, ir ji maloniai šildo kūną, kai saulėta diena nevargina alinančiu karsčiu... Kai vėjas po pievas tyliai painioja voratinklių gijas, išnarpliodamas jų raštus, kai vakarais saulei leidžiantis į rausvą debesį, vorų raštai prisirenka rasos, pasipuošdami skaidrais karoliais, tu supranti, kad tavo širdį įsikūrė žavi bobų vasara.